Stipri važiuoklė, dyzelis gana ekonomiškas ir kantrus, eksploatacija gana pigi

Pabuvęs Lietuvoje pradeda stipriai rūdyti, periodiškai pasikartojantis gedimas bėgių svirties mechanizme, veliūro salonas labai prastos kokybės

Nors tai nėra grynakraujis Volvo (važiuoklė Mitsubishi Carisma, variklis Renault), bet tai gana kantrus, asketiškas, daug priežiūros nereikalaujantis automobilis. Tačiau dėl to, kad tai ne grynakraujis Volvo, nekelia daug simpatijų ir neatspindi Volvo dvasios. Stipri, nors ir kieta važiuoklė. Gana ekonomiškas. Pagrindiniai minusai - po 2-3 metų Lietuvoje pradeda pūti arkos, dugnas. Veliūrinis salonas žemiau kritikos ribos, ištisai plyšo ir nusidėvėjo baisiai. Salono plastmasės atrodo pigiai. Pagrindinė šitų Volvų liga - pradeda sunkiai junginėtis bėgiai, ypač pirmas, antras ir galinis. Susidėvi kažkokia detalė pačiam svirties mechanizme, ne greičių dėžėje. Remontas pigus ir greitas, tačiau kas 1,5 metų ši problema vis pasikartodavo.

Variklis Renault, 66 kW. Žiemą kūrėsi prastai, tačiau visada užsikurdavo net ir prie didžiausių šalčių, traukos ir smagumo daug neturi, tačiau pasižymi kantrybe. Būtina keisti pagrindinį diržą kas 2-4 metus arba kas 70 tūkst. km.

Per 7 eksploatacijos metus į automobilį įkišau labai nedaug. Nuvažiuota nedaug - apie 100000 km. Didžiausias remontas kainavo apie 400 Lt, kitų remontų buvo nedaug, niekas rimtai nebuvo sugedę, nors jau nusipirkau su nemaža rida ir išoriškai gerai padrožtą. Tačiau visai nebuvo gaila automobilio, kai juo atsikračiau. Tai be sielos ir be veido automobilis. Jei jau pirkti Volvo, tai tik ne I kartos S/V40.

Žiūrėti, kad nebūtų surudyjęs, jokiu būdu nepirkti su veliūro salonu.