Naujos kartos krovininį automobiliuką „PSA Peugeot Citroen" pradėjo gaminti praėjusio šimtmečio pabaigoje. Pagrindinė automobilio ypatybė - jis buvo gaminamas nuo pat pradžių. Anksčiau visus tokio tipo automobilius gamindavo naudodami standartinių B arba C klasės chečbekų bazę - būdavo nupjaunama užpakalinė dalis ir privirinama krovininė platforma. Taip 1996 m. pasaulį išvydo „Peugeot Partner" ir „Citroen Berlingo", besiskiriantys tik dizaino detalėmis.

Kurį laiką „Peugeot Partner" turėjo tik dvi priekines duris, bet 1997 m. įvyko pirmojo modernizacija ir automobilis gavo atstumiamas šonines dureles.

1999 m. rinkoje pasirodė visais keturiais ratais varomas „Peugeot Partner", išsiskiriantis didele prošvaisa ir galinga karterio apsauga.

Automobilis 2002 m. buvo dar kartą modernizuotas. Naujieji modeliai nuo ankstesnių skyrėsi priekio išvaizda ir turėjo geresnį saloną.

Nuo „Peugeot Partner" gamybos pradžios prabėgus 12 metų pasaulį pamatė antroji šio automobilio karta. Automobiliai turėjo visiškai kitokią, gerokai modernesnę išvaizdą, labai neblogą saloną ir galybę visokios papildomos įrangos, dažniausiai montuojamos už papildomą kainą. Jie buvo didesni už pirmtakus. Po variklio dangčiu galima rasti tiek benzininį 1,6 l 90 arba 110 AG, tiek dyzelinį 1,6 l 75-110 AG agregatą.

Beje, nepaisant to, kad pasirodė nauja karta, senosios kartos automobiliai liko labai paklausūs. Įvertinę tai, gamintojai ir toliau gamina, tik dabar jie vadinasi „Partner Origin" ir „Berlingo First".

Atsirado, nes reikėjo

Dabar turbūt mažai kas prisimins, bet praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais tokio tipo automobiliai kaip „Peugeot Partner" buvo laikomi mažais ir nelabai patogiais sunkvežimiukais. Gali būti, kad tokiai nuomonei susidaryti padėjo jų gamybos būdas - nupjauti užpakalinę dalį ir privirinti naują priekabą. Visgi Prancūzijos automobilių gamintojai suprato, kad rinkai reikia kažko naujo. Pirkėjams reikėjo ne tik mažo krovininio automobilio, bet ir automobilio, kurio galėtų važiuoti žmonės. Būtent todėl 1996 m. rinkai buvo pasiūlytas pirmosios kartos „Peugeot Partner".

 

Antrinėje rinkoje galima rasti dviejų tipų „Partner". Pigiausius ir paprasčiausius „Peugeot Partner VU" reikia pirkti tik tada, jei reikalingas krovininis automobiliukas. Jeigu turite šeimą ir kartais norėsis išvažiuoti į gamtą, reiktų pasiieškoti keleivinių automobilių „Partner VP". Žinoma, 5 durų automobilis kainuos brangiau, tačiau šiuo atveju vienu šūviu bus nušauti du zuikiai - bus galima vežioti ir keleivius, ir, suguldžius arba išėmus užpakalines sėdynes, didesnius krovinius.

Taip pat, renkantis automobilį, reiks nuspręsti, kiek durelių jums reikia. Tiesa, pirmieji keleiviniai „Partner" modeliai turėjo tik dvejas, tad keleiviams sėstis tekdavo per priekį. Tai nebuvo labai sudėtinga, tačiau ir nelabai patogu. 1997 m. pasirodė modelis su atstumiamomis šoninėmis durelėmis. 2002 m. gamintojai, reaguodami į pirkėjų pageidavimus, į rinką išleido modelį su 5 durelėmis. Pastarieji modeliai patogiausi, vienų šoninių durelių užtenka. Tiesa, prieš perkant automobilį būtina patikrinti kaip važinėja šios durelės. Reikalas tas, kad laikui bėgant jų spynelė atsipalaiduoja ir durelės sunkiau užsidaro. Laimė, ši problema nėra rimta ir servise ją turėtų nesunkiai sutvarkyti.

Renkamės toliau

Reiktų apsispręsti, kokiu automobiliu - senesniu ar naujesniu - norite važinėti. Maži pakeitimai buvo atliekami nuolat, tačiau pati rimčiausia modernizacija įvyko 2002 m. Vėliau pagaminti automobiliai, dėl jų didelių priekinių žibintų ir kitokios formos bamperių, atrodo įdomiau negu pirmtakai. Taip pat reikia nepamiršti, kad prancūzai gamino ne tik priekiniais, bet ir visais keturiais ratais varomus automobilius. Pastarąją transmisiją „Peugeot" kūrė įmonė „Dangel", todėl tokius automobilius kai kas linkęs vadinti „Patrner Dangel". Važiuojant geru keliu šį automobilį varo tik priekiniai ratai, o įsukus į žvyrkelį - visi keturi. Be to, prireikus vairuotojas gali užblokuoti tarpašinį diferencialą. Gerai paieškojus, galima rasti automobilių, kuriuose sumontuotas demultiplikatorius ir užpakalinis tarpašinis diferencialas. Toks modelis - tikras mažas visureigis. Deja, būtent tokios sąrangos automobilių buvo pagaminta mažai, jie labai brangūs.

 

„Peugeot Partner" - paprastas lengvasis, bet labai erdvus automobilis. Valdyti jį paprasta.

Net perkant prieš 10 metų pagamintą automobilį, jo kėbulas turi būti tvarkingas. Pasak meistrų, automobilio plienas patikimas, dažams pretenzijų nėra. Deja, kartais genda elektros prievadai ar kondicionavimo sistema. Laimė, tai nechroniški gedimai. Kita vertus, elektronikos juose nedaug, tad ji problemų kelti neturėtų. Daugumas automobilių turi paprastas sėdynes ir vieną saugos pagalvę. Garso sistema ir ABS, paprastai, buvo montuojama už papildomą kainą.

Amžina tema - benzinas ar dyzelinas?

Iki modernizacijos „Partner" galėjo turėti arba benzininius 1,1 l 60 AG, 1,4 l 75 AG ir 1,8 l 90 AG arba 1,8 l 58 AG, 1,9 l 69 AG arba 2 l 90 AG dyzelinius variklius. Meistrai ypač giria 1,9 l dyzelinius agregatus. Šis variklis turi patikimą konstrukciją, neturi turbininio įpūtimo, modernių neutralizatorių, tad „virškina" net prastesnės kokybės dyzeliną. Tarnavimo laikas taip pat ilgas. Būtent todėl prancūzai šį variklį montavimo ir į modernizuotus modelius.

Kalbant apie benzininius variklius, 1,1 l imti nereiktų - jis per daug silpnas. Toks variklis visą tarnavimo laiką dirba „ties riba", tad, dažniausiai, automobiliai su tokiu agregatu būna labai nuvaryti.

2001 m. gamintojai nusprendė sumažinti variklių pasirinkimą. Silpniausi, 1,1 l benzininis ir 1,8 l dyzelinis nebemontuojami, o 1,8 l benzininis pakeistas 1,6 l 109 AG. Praktika rodo, kad labiausia pasiteisina automobilių su 1,4 l ar 1,6 l benzininiais arba 1,9 l dyzeliniu agregatu pirkimas. Dyzelinis 2 l variklis modernesnis, todėl jam reikia tik gero kuro, o gedimo atveju remontas kainuoja labai brangiai.

 

Buvo laikas, kai prancūzai teigė, kad benzininių automobilių savininkai servisuose turėtų apsilankyti kas 30 000 km, dyzelinių - kas 20 000 km. Daugelis automobilininkų taip ir darė, nors „Peugeot" instrukcijoje buvo pridėjęs „arba kartą per metus". Tad prieš pirkdami automobilį, būtinai pasižiūrėkite, kas kiek kilometrų jis buvo varomas patikrinti ar keisti tepalus. Tepalus būtina keisti kasmet ir pilti buvo galima tik „Total" gamybos. Jeigu variklis bus prižiūrimas, benzino siurblys tarnaus 100 000 km, jei ne - teks keisti po 50 000 km. KMP diržą būtina keisti kas 90 000 km., nors, esant galimybei, tai galima daryti kas 70 000 km. Kalbant apie dyzelinius variklius, reikia laikytis bendrų jų eksploatacijos taisyklių - nesukti per daug stipriai ir sustojus neskubėti išjungti.

Automatinių pavarų dėžių nėra

Beveik visi „Peugeot Partner" turi 5 pavarų MPD, nors pasitaiko ir modelių su 4 pavarų PD. APD prancūzų gamintojai į mažus automobilius nemėgsta montuoti, tad ką jau kalbėti apie komercinį transportą. Gal taip ir geriau, nes „Peugeot" APD toli gražu nėra tobulos ir kartais jas reikia remontuoti jau po 120 000 km. Mechaninėms PD pretenzijų nėra, sankaba tarnauja iki 120 000 km.

„Peugeot Partner" pakaba paprasta ir laiko patikrinta. Priekinė pasiskolinta iš „Peugeot 306", užpakalinė - iš „Peugeot 405". Valdomas automobilis lengvai. Važiuoklė taip pat patikima. Kita vertus, tai neturėtų stebinti, nes jis iškart buvo projektuojamas kaip komercinis. Atsarginių dalių kainos taip pat džiugina. Brangiausia pakabos dalis - amortizatoriai. Atskirai keičiamos rutulinės atramos ar stebulių guoliai gerokai pigesni.

Jeigu pirksite automobilį, nuriedėjusį maždaug 100 000 km, stabdžiams ir vairo sistemai pretenzijų neturėtų būti. Deja, jei automobilis bus nuriedėjęs 200 000 km, galima tikėtis visko. Taigi, pirkti labai senų arba gerokai pavažinėtų „Partner" nereiktų. Juo labiau, kad galima rasti ir padorių variantų. Komfortu šis automobilis nesužavės, tačiau tai - praktiškas pirkinys.